It’s a big big world,It’s easy to get lost in it.;*

Ir tik tada kai jau žinau, kad mūsų rankos susikibs, žvilgsniai susitiks, lūpos susilies, noriu atsimerkti.

Įsukčiau aš į pusiaukelę, eičiau ir neatsisukčiau atgal.  Mano akys būtų kupinos meilės, bet saulės spinduliai pravalytų akis, tada ašara ištrykštų ir niekas nepadėtų. Ir negirdėčiau jau nieko, nes aplink tyla būtų. Dangus giedras kaip mano vidaus tuštuma matytųsi. Jausmai kol kas vėjyje draikytųsi. O aš vis dar eičiau. Užsimerkusi. Įkvėpčiau gaivos. Atsimerkčiau. Pamatyčiau šešėlį. Jis mano, ne tavo būtų. Tik šiek tiek toliau paėjus, pradėjus rankoms prakaituoti ir viduje siautėti uraganams suprasčiau, kad niekas man nepadės. Kojos sukaustytos grandinių, žingsniai surakinti. Kaip prisiversčiau akims tave pamatyti atsipeikėčiau. Atrodytų dėsiu sau gerą antausį. Už baimę. Meilės baimę. Visada žinočiau kur tu esi, eičiau ir aš. Vienu tikslu. Vien tam kad pamatyčiau mylimojo akis. Jo žvilgsnį. Jo šypseną. Kad man kojos suvirpėtų. Kad tada jau susikausčius ir išsišiepus stovėčiau. Ir niekas nepadėtų. O dabar vėl bijočiau. Tik pamatant tave. Rankos sušiltų. Piltų prakaitas mane visą. Niekas nepadėtų. Tuoj tave pasiekčiau vienu žingsniu. Apkabinčiau. Mano kojos siektų tavo kojas. Žvilgsnis durtų į tavąsias akis. Prieičiau. Taip ir stovėtume. Šalia vienas kito. Patylėtume. Tu pagautum mano kūno virpėjimą. Nusišypsotum taip, kaip aš mėgstu. Nesusilaikytum ir apkabintum. Šį kartą man padėtų. Žinai kas? Tavieji jausmai man.

Kai pradės širdutėm lyti, nenustebk ir lauk. Kuri bus saldžiausia, lupomis sugauk. Kai pakils temperatura, neieiškok vaistų. Meilės virusas ten bus, sirgti juo smagu. :)

TU neįsivaizduoji kaip laukiu žiemos. Klausi kodėl?

Atsakymas toks: paprasčiausiai ašara ant mano skruosto sušals-nebeverksiu. Jausmai užsikapstys sniegu-nebejausiu. Pamiršiu Tavo vardą. Nebemylėsiu. Atrodo neįtikėtina? Pripažįstu. Bet aš jaučiu kaip su šąlančiu oru mano jausmai iškeliauja. Su kiekviena akimirka jaučiu kaip išsivaduoju iš skaudančio ir duriančio širdį karsto. Pagaliau. Nuo šiol tikėsiu posakiu: - ,,laikas visagalis”.

1. Nuolat apie jį galvoju

2. kaip esame kartu, laikas tiesiog ištirpsta

3. Draugės į mane žiūri keistai

4. Jis moka mane nuginkluoti

5. Mano nuotaika kinta kas minutę

6. Mano kūnas virpa jį pamačius

7. Draugėms nusibodo klausytis pasakojimų apie jį

8. Man patinka jo vardas ir pavardė

9. Galvoju, kada su juo susitiksiu

10. Kiti vaikinai atrodo baisūs nuobodos…

Mano gatvėje ką tik sumirgėjo žibintai. Ir aš vėl žiūriu pro langą, kad galėčiau pamatyti Tavo šešėlį. Aš žinau… Tu praeisi.

Kiekvieną naktį mane kankina tuštuma. Visur. Aplink mane. Ji varžo. Noriu būti laisva. Noriu užlipti ant didelio dangoraižio ir rėkti: -  Man reikia Tavęs, idiote!

Bandau pabėgti nuo savo širdies. Vis bėgu, bėgu. Pavargstu.

Už lango silpnas vėjas. Galvoje visi atsiminimai. Paleidžiu juos, kad vėjas išnešiotų. Pasižadu nepalūžti. Širdis suvirpa. Suprantu…aš bėgu nuo prisiminimų, ne nuo širdies. Žinai kodėl? Širdis visą laiką bus su manimi, nes ten esi Tu.

Vis dar einu… aplink tylu. Kenčiu. Užsimerkiu. Vėjas paglosto mano veidą, žandai parausta. Vėjas žaidžia su mano palaidais plaukais. Nusisuku. Vėjo gūsis nupučia plaukus nuo akių. Priešais save matau balą. Einu pro ją ir man niekas nesvarbu. Žiūriu į žemę. Matau lašus bėgančius nuo batų. Pakeliu galvą tiesiai, kartu su manimi ir ašara. Viena. Antra. Štai ir trečia, nes pirma jau pabėgo. Turbūt nuo manęs, kad neverkčiau.

Kodėl, kaip, už ką?  Visi žodžiai susipynę. Nebemoku ištarti rišliai, balsas dreba.

Man reikia susiprasti, kad ką tik mačiau Tave su kita… Laikas bėgs ir paliks dulkėtus prisiminimus apie Tave.  Turiu daugybe klausimų, bet atsakymų nėra…sunku, bet aš kenčiu.

Šiandien paskutinė vasaros diena. Ją išlydžiu su liūdesiu. Žinau, kad laiko nesustabdysiu. Likusios valandos bėga taip lėtai… tikriausiai vasara ir pati nenori išeiti, tad lėtais žingsniais eina. eina tolyn. saulė prasiskverbusi pro debesis te ištaria vieną žodį; - ,,sudie”. Rytoj ruduo. Jis ir vėl grįžta. girdžiu jo žingsnius. vėjas nerimsta. debesys po mažu traukiasi į didelius susigūžusius kamuolius. kris lapai. kris lietaus lašai. rudeniniai lašai. ruduo prasideda apie rugsėjo 23 d. ir baigiasi gruodžio 21 d. bet jau dabar mano pirštai šąla. lūpos dreba. per kūną laksto šiurpuliukai. rankos kaip ledas. ruduo. kaip aš jo nemėgstu… ne dėl to, kad tai tiesiog ruduo. ir dar rugsėjo pirmoji. baigiasi vasara, kurią be galo branginu.

aš jausiu rudens lašus ant mano veido. jie bus šalti. draskys mano veidą iš lėto. vėl storesni drabužiai. vėl šlykštus vėjas. vėl ėjimas į mokyklą….Tik rudens lietaus šalti lašai išpaišys mano langą.

Šokinėsim ant kvepiančio šieno kiekvieną pirmąją rudenio dieną..

Tokia saldi kaip cukrus meilė. Visus vilioja. Ir įtraukia į nežinomą kelią,kuriame kenčiame. Ir aš laiminga buvau tada kaip mane ant rankų nešiojai, laiminga buvau tada, kaip debesim skrajojau. BUVAU. Sugebėjau atsigauti, plačiais mostais atmerktomis akimis jaučiu, kad esu kaip ant sparnų. Aš laisva. Man nebeskauda. Mano laimė buvo tik nurašyta nuo knygų. Kažkas iš knygų išplėšė lapus, kartu ir mano laimę. Aš vėl esu aš.

Keliu akis, keliu rankas į dangų, stebiuos ir užsimerkiu.

Kai be sparnų kylu, lekiu . kaip spindulys į tamsą drąsiai neriu. virš debesų, virš nevilties lekiu link tolimos žvaigždės.